Lietuvos vėžių atpažinimo raktas

PROJEKTAS FINANSUOJAMAS EUROPOS ŽUVININKYSTĖS FONDO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS

Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 20072013 metų veiksmų programos trečiosios prioritetinės krypties Bendro intereso priemonės priemonės Kolektyviniai veiksmai veiklos srities Parama bendro intereso priemonėms projektas Sugaunamų vėžių laimikių vidaus vandenyse apskaitos sistemos ir priemonių įdiegimas, reguliuojant invazinės rūšies rainuotojo vėžio (Orconectus limosus L.) gausumo dinamiką ir plitimą Lietuvos vidaus vandenyse, saugojant natūralias plačiažnyplio (Astacus astacus L.) bei siauražnyplio (Astacus leptodactylus L.) vėžių populiacijas Nr. 3KOL3-3-11-01

 LIETUVOS VĖŽIŲ ATPAŽINIMO RAKTAS

Lietuvoje šiuo metu sutinkamos keturios vėžių rūšys: plačiažnyplis, siauražnyplis, žymėtasis ir rainuotasis. Juos atskirti ne visai paprasta, juo labiau, jog net trys rūšys priklauso Astacidae šeimai, t.y. labai panašios. Norint nesuklysti, reikia naudotis specialiu atpažinimo raktu. Vienas iš jų - iš Gyvūnijos monitoringo metodų (Vilnius, 2009). Pagal šį žinyną mūsų krašto vėžiai apibūdinami sekančiai:

Plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus).
Patinai subręsta trečiaisiais, o patelės ketvirtaisiais gyvenimo metais. Jų kūno ilgis mūsų krašto sąlygomis tuo metu būna atitinkamai apie 7 ir apie 8 cm. Užauga iki 15 cm, retkarčiais iki 18 cm. Poruojasi rudenį atšalus vandeniui. Jaunikliai išsirita pavasarį, gegužę. Vislumas 90260 ikrų.

Siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus).
Subręsta trečiaisiais ketvirtaisiais metais, būdami 78 cm ilgio. Užauga iki 15 cm, retkarčiais iki 20 cm. Poruojasi rudenį, jaunikliai išsirita pavasarį. Vislumas apie 100300 ikrų.

Žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus).
Subręsta paprastai trečiaisiais ketvirtaisiais metais, tačiau gali subręsti ir antraisiais gyvenimo metais, būdami 69 cm ilgio. Patelės užauga iki 12 cm, patinai iki 16 cm, retkarčiais iki 20 cm. Poruojasi rudenį, jaunikliai išsirita pavasarį. Vislumas paprastai tarp 200 ir 400 ikrų, retkarčiais iki 500 ir daugiau.

Rainuotasis vėžys (Orconectes limosus).
Subręsta antraisiais gyvenimo metais, būdamas tik 2,5 3,5 cm ilgio. Užauga iki 12 cm ilgio. Poruotis gali rudenį, žiemą ar pavasarį. Ikrai paprastai nešiojami balandį gegužę, jų vystymasis trunka apie vieną mėnesį. Vislumas iki 400 ikrų ir daugiau.
1 pav. Lietuvoje gyvenantys vėžiai.

Lietuvoje gyvenančius vėžius galima atskirti pagal toliau pateikiamą raktą:
1 . Pažiūrime į žnyples. Jeigu šių priekinių vaikščiojamųjų kojų riešai (carpus, pirmas narelis nuo žnyplių) iš vidinės pusės yra su aiškiai matoma aštria pentino pavidalo išauga (žiūrėkite į 2 paveiksliuko 6 dalį), tai toks vėžys priklauso Cambaridae šeimai. Jos atstovas Lietuvoje vienas - Rainuotasis vėžys (O. limosus). Jis papildomai atskiriamas pagal ant pilvelio (uodegos) nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas, šviesesnius žnyplių galus (dažnai oranžinės spalvos) ir aiškius spyglius galvakrūtinės skydo šonuose prieš kaklinę vagutę (skruostų srityje) (2 pav., 5).
2 . Jei pažiūrėjus į žnyples šių priekinių vaikščiojamųjų kojų riešai iš vidinės pusės yra be aiškiai matomos išaugos, vadinasi, vėžys priklauso Astacidae šeimai. Lietuvoje gyvena trys šios šeimos atstovai, tad apžiūrime atidžiau.
3 .  Jei galvakrūtinės skydo (karapakso) šonuose už kaklinės vagutės (pečių srityje) spyglių nėra, o ant žnyplių nugarinės pusės paslankaus piršto prijungimo vietoje yra balta dėmė (2 pav., 3), vadinasi, tai yra
Žymėtasis vėžys (P. leniusculus)
4 . Jei  galvakrūtinės skydo šonuose už kaklinės vagutės (pečių srityje) iš abiejų pusių yra bent po vieną spyglį (2 pav., 4), o ant žnyplių nugarinės pusės baltų dėmių nėra - tai gentis Astacus atstovas. Šiai genčiai mūsų šalyje priklauso dvi vėžių rūšys, tad žiūrime toliau.
5 .  Jeigu žnyplių nepaslankaus piršto vidiniame krašte didesnių gumbų ir įgaubos nėra (2 pav., 2), žnyplių pirštai dažniausiai pailgėję ir siauri, galvakrūtinės skydo paviršius gruoblėtas (daug mažų spyglių pavidalo kauburėlių), iš šonų prieš kaklinę vagutę (skruostų srityje) yra spyglių, tai
Siauražnyplis vėžys (A. leptodactylus)
6 . Jeigu žnyplių nepaslankaus piršto vidiniame krašte yra du didesni atokiai išdėstyti dantų pavidalo gumbai, tarp jų yra aiškiai matoma įgauba (2 pav., 1), galvakrūtinės skydo paviršius lygesnis, iš šonų prieš ( o ne už) kaklinę vagutę spyglių nėra (2 pav., 4), tai
Plačiažnyplis vėžys (A. astacus)
2 pav. Palčiažnyplio (1), siauražnyplio (2) ir žymėtojo (3) vėžių žnyplės, plačiažnyplio (4) ir rainuotojo (5) vėžių karapaksas lateraliai ir rainuotojo vėžio priekinės vaikščiojamosios kojos (6). Rodyklės rodo skiriamuosius požymius.

Šis vėžių rūšies nustatymo aprašymas Jums atrodo per daug sudėtingas? Siūlome paprastesnį būdą rūšiai nustatyti:
1. Žiūrime į vėžio pilvelį (uodegą). Jei viršutinė pilvelio pusė išmarginta ryškiais raudonais skersiniais dryžiais tai rainuotasis vėžys, jei ne žiūrime žnyples;
2. Žnyplės ilgos ir siauros, apatinė žnyplių pusė balta arba labai šviesi - tai siauražnyplis vėžys;
3. Žnyplės plačios, užapvalintos, ryškai raudona apačia. Judamų ir nejudamų žnyplių sujungimo vietoje balta su melsvu apvadu dėmė tai žymėtasis vėžys;
4. Žnyplės plačios, raudonai ruda apačia, net tame pačiame vandens telkinyje pagautų vėžių spalva įvairuoja   tai plačiažnyplis vėžys.
Jeigu šias vėžių rūšis pažinsime, neliks abejonių, kurios iš jų yra invazinės, keliančios išnykimo grėsme mūsų vėžiams. Ypač patiems veringiausiems plačiažnypliams.